- numarmėti
- numarmė́ti, nùmarma (numárma), -ė́jo intr. 1. Ukm, Vvr nugrimzti, nuskęsti, nugarmėti: Viedras į šulinės dugną numarmė́jo Ll. Kaip ėjus ant prūdo, teip ir numarmėjus ant galo LTR(Jnš). Nespėjo į vandenį įlipti, tuoj, sako, ir numarmė́jo Kair. Žioptelėjo porąsyk i numarmė́jo į dugną (prigėrė) Gs. Jam užkliuvo koja už tų pinigų, ir tie numarmėjo į upelį LTR(Lnkv). Neleisk karvių į tyrelį, numarmės dar Lnkv. Neik, vaike, į tas kemzrynes, bo gali dar kur nors numarmė́t Pš. Jau tę stovi dvaras numarmėjęs Pl. Ratai kiaurai numarmė́jo baloj Rm. Ratai purvyne numarmėjo iki pat ašių Jnš. | prk.: Juo skaudžiau buvo Nerimui, kad neseniai dar taip aukštai ant Rimų iškilęs, staigiai dabar į kažin kokią gilumą numarmėjo Vaižg. Žiūrėk, kad nesukluptum [kortuodama] – gali visa ligi kaklo numarmėti (pralošti) rš. ^ O vis tas šlubis kaltas, kad jis kur numarmėtų! rš. Kad tu numarmė́tai į skradžią žemę! Pns. 2. su triukšmu greitai nubėgti, nuvažiuoti, nuvykti: Vaikai numarmėjo tiesiai į mokyklą rš. Drožė arkliam ir numarmė́jo Gs. Kai užgirdau, kad alaus ten yra, tuoj ir numarmė́jau Kair. | Taip staigiai saulė užšildė, kad sniegas bematant nutirpo, ir vanduo į upes numarmėjo rš. \ marmėti; atmarmėti; įmarmėti; išmarmėti; numarmėti; pamarmėti; parmarmėti; pramarmėti; primarmėti; sumarmėti; užmarmėti
Dictionary of the Lithuanian Language.